Solo "Mongolia 2015" IV dalis.

Uur Gol

Po kelių dienų laukinės kelionės grįžtu atgal į miestą, į sąmyšį, triukšmą tarp keturių sienų. Po kelionės išsimiegu ir vėl širdyje neramu. Negaliu gulėti arba sėdėti nieko neveikdamas. Traukia atgal, į stepę prie upės nors tu ką. Norisi dar praplaukti, dar atlikti žvalgybą ir kitoje upėje, nes šioje kažkaip  „susisukau per“ greit - negalvojau, kad užtruksiu tiek mažai dienų.

Gerai, kad prieš važiuodamas į kelionę atsispausdinau didesnės teritorijos žemėlapių, todėl turiu iš ko pasirinkti ir nereikia gaišti laiko ir rūpintis naujais žemėlapiais. Turiu ir kitą maršrutą susiplananęs, todėl ilgai nedvejoju - ir  vėl keliauju į autobusų stotį. Autobusas kaip įprasta vėluoja,  o vairuotojas stoja kas 2-3val. kelias puse bėdos, tad važiuoti visai smagu. Per autobuso TV vyksta kažkokia mongolų humoro laida. Plyšta juokais visas autobusas - tik aš vienas kaip koks apuokas sėdžiu rimtas. Ir išsikiriu iš bendro konteksto.

Mongoliški lingvistikos įpatumai

Ryte iš tolo nuo kalno, truputėlį už miestelio, matyti Mureno aerouostas. Į čia  galima patekti lėktuvu - vietoj 12val. sugaištumėte vos valandą. Aplink autobusą apstu taksistų, ir visur tik girdisi tas pats žodis „taxi“, taxi“, bet tik išgirdę kur ruošiuosi vykti, vis greitai nuo manęs pasitraukia. Atrodau visai nepotencialiu klientu. Stovyniuoju ir dairausi - gal kur pamatysiu turistų informavimo centro koordinatorę, bet deja - jos nematyti. Užtat prie manęs atsistoja ir vyriškis su moterimi, kurie truputėlį grabaliojasi rusiškai. Nepamenu kaip užsimezgė kalba, bet kai pasakiau, kad noriu patekti iki Tsagan Uur jie su manim nuėjo į autobusų stotį paklausti dėl bilietų. Bilietų nėra! Kaip tai gali būti?

Pasirodo, mieste  yra dvi autobusų stotys. Viena jų išvežioja žmones po didžiuosius miestus, o kita į periferiją, t.y aplinkinkinius kaimelius. Bet ne bėda - naujieji mano pažįstami pasiūlė palaukti, kol privažiuos jų sūnus, kuris nuveš mane į tą stotį.  Paskui jie dar prisiminė, kad jie turi pažįstamą, gyvenančią prie Tsagan Nur ir jai paskambino suderinti dėl manęs. Davė ragelį ir man... Moteris silpnai kalba tiek angliškai, tiek rusiškai,  na, bet kažką susikalbėjom. Vienu žodžiu - lauks.

Tik man įstrigo, kad ji kažką kalbėjo apie ežerą, o ten, kur aš važiuoju, žemėlapyje nėra jokių ežerų.  Aš dar kartą paklausiau į kurią vietą ir dėl tikslumo ir jų vietinės kalbos vingrybių išsitraukiu žemėlapį ir rodau į vietą į kurią noriu patekti. Pasirodo, jie galvojo apie visai kitą kaimą. Mat yra ir Tsagan Uur ir Tsagan Nur ir galybė panašiais skambančių vietovardžių, kuriuos geba atskirti tik mongolai. O aš, vos neišvažiavau prie Chubsugulo ežero.

Paskui mane nuveža į svečių namus. Iki vakaro turiu vieną norą - gerai pamiegoti... Svečių namai - tai kieme pastatytos trys jurtos. Tvarkingos, kiekvienoje iš  jų po penkias lovas pastatytas ratu. Įsikuriu vienoje jų ir sumoku 10000 tugrikų už tas kelias valandas miego. Kitose jurtose gyvena italas ir amerikietis, kurie  čia atvyko pažiūrėti Naadmad Mongolų šventės. Būtų smagu su jais daugiau pakalbėti, bet tiesiog nėra tam jėgų.

„Russkije pjut“

13val. girdžiu - skamba mano Mongoliškasis mobilusis telefonas. Pasirodo, mano geradariai buvo davę mano numerį vairuotojui ir pasakė kur aš apsistojęs, todėl kai jis atvažiavo - paskambino.

Važiuojame  Mitsubishi visureigiu,gale sėdim keturiese. Ryškiai trūksta vietos, bet gerai, kad mongolės yra itin mažos ir daug vietos neužima, o tai būtų visai neįmanoma sėdėt. Į kaima atvažiuojam apie devintą valandą vakaro. Vairuotojas siūlo nakvoti pas save ,bet aš prašau, kad mane dar pametėtų prie pačios upės jeigu yra galimybė. Labai gerai, kad mašinoje buvo mergina kuri kalba pusėtinai rusiškai ir visa tai išaiškino vairuotojui. Sustojam prie parduotuvės. Man sako ,kad mane prie upės nuveš kitas vairuotojas, parduotuvės savininkės vyras. Paklausiau ar jis moka rusiškai -  atsako „Da“. Puiku. Kol dedu daiktus į kitą džipą prisimenu, jog  palikau pas aną vairuotoją dujų balioną. Kur jis nuvažiavo neaišku. Bandau jam paaiškinti, kad reikėtų surasti aną vairuotoją. Niekas nieko nesupranta, tik girdžiu tą patį žodį „Xa xa „- matyt da ir buvo tas vienintelis žodis rusiškai, kurį jis mokėjo. Buvau nufotografavęs tą džipą, parodžiau nuotrauką tai šeip ne taip suprato, kad reikia nuvažiuoti iki jų. Nuvažiuojam per visą kaimą prie Uur upės kranto. Jau iš tolo matau, kad ten švenčia vietiniai mongolai. Vaizdelis kaip Rusijoje - vienas jau smigęs, galvą padėjęs po motociklo ratu. Kitas kažką neaiškiai vapalioja, o trečias ateina link manęs su nupjautu bambalio dugnu, pripiltu iki pusės degtinės ir sako „ ruskyj pjut“ ir  „na zdarovje“.Aš  jam sakau kad nesu rusas ir, kad negeriu. Turėjau pakelti truputėlį toną, kad suprastu jog tikrai negeriu. Vienu žodžiu, vairuotojas parvežė mane atgal - žmonės mielai mane priimė pas save. Aš jiems ištraukiu lašininių ir lietuviškos duonos - matau kaip skaniai jie juos valgo. Vakaras tylus ir ramus tik vėsu.

Lydekos, kiršliai... nedžiugina

Ryte su naujaisia pažįstamais,  vardu Myha ir Nadmid važiuojam prie upės, keletą kilometrų palei srovę kur įteka upelis Argin Gol, kur  pradėsiu plaukimą. Pusvalandis ir aš jau sėdžiu laivelyje. Myha sako, kad čia yra daug žuvies. Ta proga padarau kelis metimus prieš pradėdamas plaukti, bet tylu. Ir srovės nė ženklo. Palengva irkluoju ir mėtau blizgę. Matau, kaip priekyje šokinėja kažkokia žuvis. Neskubėdamas prisiiriu ir švįsteliu blizgę tiesiai ten, kur ką tik nuvilnijo žuvies ratilas. Yra! Širdis pradeda greičiau plakti. Nejaugi tai upės karalius? Dėja,  tik aštriadantė lydeka... Nutariu pasileisti šiek tiek toliau nuo kaimo, kur  pagauti taimenį tikimybė yra didesnė. Pamažu upėje atsiranda nedidelė srovė, bet tas ruožas toks trumpas, kad tik suerzina mane. Pietums apsistoju prie upės kranto pastatyto nameliu. Per pievą eina keliukas ir kaip tik tuo metu kai aš išlipu pravažiuoja vietiniai su motociklu ir gale matau pririštu nemenku bučiumi. Tai pat žvejai, matyt, tik, kad žūklę supranta kiek kitaip. Pavalgęs ir pailsėjęs, švįsteliu upėn sukrę ir kaip mat raibapelekis kiršlys krante. Toliau tai lydeka, kiršlys, lydeka- kiršl ys - žuvys tarsi eina lenkčių, kuri pirma griebs... Viskas gal ir būtų puiku, bet jei kartą susidūrei su taimeniu - kitos žuvys mažai įdomios.

Ši upė didelė, didesnė nei Eg gol, srovės praktiškai nėra ir labai mažai vandens.

Grumtynės

Vienoje vietoje upė iš plačios ir seklios pereina į siaurą ir gilią. Lipu aš iš laivo ir sakau sau, kad čia turi būti taimenis. Srovė sulėtėjusi, gilu - ideali vieta jo slėptuvei. Tik vanduo skaidrus kaip ašara. Ir še tau kad nori - pirmu metimu įkertu upės valdovą. Keletas minučių kovos, atsargiai traukiu, vedžioju, neskubu - nenoriu paleisti ir galų gale pasiseka - graži žuvis krante. Aišku, ne tas, matytas pusantrametrinė, kuri vos pati į valtį neįšoko, bet ir ne smulkmė... Traukiu greitai trikoji, fokusuoju į begalybę ir darau kelias nuotraukas.

Pernelyg įsijausti į fotografavimą negali - reikia kuo greičiau paleistį žuvį į jos stichiją, kitaip ji neišgyvens. O nužudyti tokį grožį ranka nekyla. Per tą laiką matau dar vieną žuvies pasirodymą, bet daugiau upės valdovai nekimba, kad ir kie stengiuosi juos sudominti. Nuotaika aukštame lygyje - visgi pagavau! Nuo to jau ir smėlėtos seklumos mielos tapo ir iriasi daug lengviau.

Praplaukiu gana gražias vietas su srovės sulėtėjimu, nedideliu slekstuku, bet jokio rezultato. Be to, nėra vandens ir stiprus priešinis vėjas - esu priverstas lipti iš laivelio ir traukti laivą. Priekyje lygiai tas pats. Iki upės įtekėjimo likę nelabai daug...Bet jau vakaras. Patikrinu mobiliojo ryšį ir galvoju kodėl nepabandžius paskambinti Myhai, gal vis del to mane paims nuo kelio prie kurio sukasi upės vingis? Šiaip ne taip susikalbame, kad atvažiuos. Nesu visiškai garantuotas, kad jis mane teisingai suprato, todėl dėl visa ko įsirengiu stovyklą, pasidarau valgyt ir vakaroju prie kranto. Už kokių 3 valandų girdžiu variklio gausmą. Važiuojam pas Myha  namo, kertam keliose vietose Uur upę. Vandens ten praktiškai nėra - upė lyginant su Eg daug lėtesnė ir platesnė. Potencialių vietų taimeniams daug mažiau ir jos ilgis trumpesnis. Tai tobula upė vienos dienos  žūklei.

Kelias atgal

Kitą rytą organizuojuosi transportą į Mureną. Sunkiai sekasi - kaime šventė, degtinė liejasi per kraštus, taigi teks greičiausiai čia dar pabūti kokias tris dienas. Bet po pietų atsirado vienas vairuotojas kuris mane apsiima nuvežti. Mieste kaip tik tuo metu stovėjo autobusas kuris ruošėsi važiuoti į sostinę, taigi sėdu į jį. Į sostinę atvykstu ryte. Apsistoju prieš tai buvusiuose svečių namuose. Nusiperku traukiniui bilietą iki Suchbataro, kuris išvyksta apie aštuntą. Pačiame Suchbatare išbūnu kelias valandas ir perku bilietus iki Nauški. Iš ten - tiesiai iki Ulan Ude ir apsistoju tame pačiame Varguzino viešbutyje. Rusijoje jaučiuosi, tiesa sakant, kaip namie. Visgi, palyginus su Mongolija, ji daug artimesnė mūsų mentalitetui. Iš Ulan Ude pajudu į Maskvą, o iš ten jau iki Lietuvos, kaip sakoma, ranka paduoti.

Solo Mongolia 2015 žvalgybinė kelionė baigta!

 

Add new comment