Solo "Mongolia 2015" III dalis.

Pro palapinės tentą matau, kad jau šviesu. Jaučiuosi neblogai pailsėjęs ir pasiruošęs šios dienos plaukimui. Dirst į laikrodį, ogi dar tik šešta valanda.  Dangus nuklotas pilkais debesimis, kurie uždengia ryto saulę ir neleidžia jos šilumai pasiekti mano palapinės stogo.

Oras šiandien plaukimui geras - išgeriu bulijoną ir už irklų. Ir toliau tęsiasi ramumos, tik retsykiais pasitaiko sraunesnių vietų, tačiau ir seklesnių. Kur ne kur ir vėl turiu lipti iš laivo ir traukti laivelį nes vandens kažkas vėl pagailėjo.

 Taip iki 14val. priplaukiu upelį „Aginirc gol“ pavadinimu. Ties jo įtekįjimo į Eg upė daro vingį ir yra gana plati. Ir svarbiausia - srauni.

Žuvų šokiai

Jos ramumose „daužosi“ kažkokia žuvis. Pietų metas, tad nutariu padaryti valandos petrauką. Bet pailsiu keliolika minučių, nes daugiau negaliu nusėdėti vietoje - neduoda ramybės besidaužančios žuvys. Įdomu, kas čia siaučia - ne jau upės šeiminkai taip neatsargiai išsiduoda... Imu spiningą ir tikėdamasis, kad galbūt tai jis, raudonuodegis taimenis, medžioja , sviedžiu blizgę ten, kur nesanai nuvilnijo ratilas. Patraukus gerą pora metrų - aršus smūgis. Bet jaučiasi, kad iki taimenio šiai žuviai  dar ilgai augti. Lengvai pasidavęs traukimui vidutinio dydžio lenokas spurda krante. Pasileidžiu eiti palei upės srovę, bet daugiau nieko rimtesnio sužvejoti nepavyksta - vienas kitas ne itin didelis lenokas supurto spiningą. Aišku, smagu, bet plaukiau čia ne tik dėl jų. Pailsėjęs tęsiu savo kelionę. Upė primena kalnų upes kuriose yra greita srovė, dideli akmenys stukso vidury upės, stačios uolos su aštriais kraštais, o kad taip ir toliau būtų, sau galvoju mintyse. Už geros valandėlės vėl priplaukiu namuką. Lipu iš laivelio apžiūrėti, būta ar nebūta čia žmonių. Tačiau vėl tuščia. Vasarą mongolai kažkur klajoja stepėse, nes turi ne vieną ganyklą. Ne taip toli nuo mano išsilaipinimo, kairiajame upės krante pastebiu baltos spalvos statinį, primenantį kažkokią rytietišką šventovę.. Tolėliau, už posūkio, kartu su eglių viršūnėmis žaliuoja ir namų stogai. Žemėlapyje, kurį turiu, šio statinio nematyti, tik netoliese stovi mongolų namelis. Manau, kad tai žvejų bazė, kurią aš buvau radęs internete. Nutariau išlipti ir geriau viską apžiūrėti. Idomu kaip ten jie įsikurę ir apskritai -  kas įeina į tuos 3000 eurų, kurių prašo už viešnagę pas juos?

Civilizacijos už 3000 eurų

Lyg ir nieko ypatingo - stovi du pagrindiniai dideli iš medžių suręsti namai ir šalia jų pastyti 7 nedideli namukai. Taip pat  džekūzi, baseinas, lauko garažas kuriame guli laivai. Viskas labai tvarkinga, švaru, takelis tarp namukų išklotas plytelėmis. Viduje, kiek matosi per langą, visur odiniai baldai, židinys, mongolų tradiciniai rūbai. Viskas moderniai įrengta, vargu ar gyvendamas tokiuose apartamentuose gali atsiplėšti nuo civilizacijos pasaulio. Kita vertus ne visiems reikia laužo dūmų ar uodų zvimbesio. Dabar liepos pradžioje bazė dar tuščia. Už kilometro matyti dar vienas, bet jau klajoklių šeimos namelis, kurie greičiausiai ir prižiūri šiuos „žvejų rūmus“. Prie jo irgi sustoju, palieku savo laivelį ant kranto ir einu į svečius. Iš tolo matyti pririšti du žirgai kurie be paliovos linksi galvomis ir vaikai bėgiojantys po kiemą. Už namo, pavėsyje guli jų mama. Paprašau leidimo nufotografuoti. Mergaitės laksto ir pozuoja, kai aš jas fotografuoju. Vaišina mongolišku sūriu ir kokiais tai pyragėliais. Ant namo matyti daugiau civilizacijos ženklų - pakabinta palydovinė antena bei žvejų firmos reklaminis plakatas pakabintas iškarto po durimis. Ant sienos pridžiauta vytinimui mėsos. Prie pat namo, po medžiais guli ir ožiai, kurie kartkartėmis sukaukši ragais vienas su kitu.  Gaila, kad negaliu susikalbėti - net ir čia niekas nekalba nei angliškai, nei rusiškai.

Pasisvečiavęs traukiu prie upės. Jau vakaras ir pilki debesys nuo stipraus vėjo skrodžia dangų. Tai rimtas įspėjimas apie artėjantį lietų. Pakrantėse ruduoja karvės, kurios įsisbridusios “šaldo” pieną. Aplink pilna jų pėdsakų ir išmatų, lyg eitum per kokią didelę fermą.

Paplaukiu toliau nuo galvijų, paskubomis lipu krantan ir rengiuosi stovyklą. Lietaus. Pirmoje vietoje statau palapinę ir man reikalingus daiktus susinešu į ją. Laivelį kiek galima tempiu kuo toliau ant kranto, kad netyčia staigiai pakilęs vanduo jo nenuneštų - mažą ką. Kai laivu ir palapine jau pasirūpinta, norisi spėti dar ir pavakarieniauti, bet prasidėjęs lietus verčia mane lysti į palapinę. Vėjas lenkia ją prie pat žemės, gerai, kad stipriai pritvirtinau kuolelius. Palapinėje gera, šilta, nelyja, girdisi tik vėjo ūkavimas, bei lietaus lašų barbenimas. Lietaus nedaug, nors vėjas toks didelis, jog atrodo turėtų lyti kaip iš kibiro. O tuo tarpu upėje vėl šokinėja žuvis. Šiandien tiek to, o ryte išsiaiškinsime, kas čia smarkauja.

Ryte mane žadina ištikimi draugai svirpliai ir jaučiu, kaip kažkas po palapinės dugnu lėtai juda link manęs. Padaras, panašu, nedidelis, bet vis tiek kažklaip nejauku. Pirštu paspaudžiu - kažkas minkštas. Smalsumui patenkinti tenka keltis iš palapinės ir pakelti jos dugna - o gi  ten gi visa rūpužė, „kasasi po pamatais“

Tuo tarpu kalnų viršūnėse ir jų papėdėje tyko nusėdęs rūkas - kad tik lietaus neatneštų. Sėdu į laivelį, nustumiu jį nuo slidžių lyg ledas akmenų ir jis kaip  lapelis, lengvai sukasi upės srovėje.

Stepių vilkas

Tik išplaukęs  tolumoje pamatau juodą padarą, plaukiantį per upę. Ištiesinu laivelio nosį ir sukoncentravęs visą dėmesį stebiu, bet dar neina įžiūrėti, kas čia per žvėris. Galų gale mįslę įmena iš  toli sklindantis žmogaus balsas, tikriausia skirtas man -  aš jam atsakau tuo pačiu ir netrukus matau - raitelį,  jojantį palei krantą link manes.

Lipu iš laivo sveikinuosi su vietiniu klajūnu - tokiu, kokius daugelis įsivaizduoja esant mongolus. Vaikinas apie 180, vidutinio sudėjimo, siaurų akių, su tamsiai mėlynos spalvos apsiaustu, raitas ant puikaus žirgo - tikras Mongolijos simbolis. Paspaudžiam vienas kitam ranką. Kol jis mėgaudamais poilsiu rūko papirosą - aš jį fotografuoju -  jis mielai pozuoja prie savo šviesiai rudos spalvos žirgo.Aš jo klausiu iš kur joja ir rodau kryptį ar iš ten  -  jis patvirtina. Aš sakau jam kad plaukiu nuo Eg-Uur ir jis man sako - imk mano žirgą. Aš žinoma mielai su juo prajočiau, bet negaliu išsižadėti savo draugo Ringio.  O arkliui Ringyje vietos jau nelabai užtektų.

Pabendravę atsisveikinam ir jis vėl perplaukę upę ir pajojęs krantu dingsta kaip vaiduoklis kažkur karklų tankmėje.

Mongoliškoje šeimoje

Už upės vingio vėl tęsiasi jurtų eilė. Upės apaugę karklais ir tankiais krūmais, nestora jų siena, pro  plyšius galima įžvelgti spalvotus namų stogus. Kiek paplaukus kairiajame upės krante matyti sujungta iš dviejų dalių valtis - katamaranas. Toliau krūmuose matyti apynaujai džipai bei traktoriukas. Ant kranto pastatyti motociklai - ko gero pati populiariausia ir patogiausia transporto priemonė Mongolijos stepėse. Matyt, kažkokia turistinė bazė ar kažkas panašaus

Iki jurtos, iki kurios nusprendžiu nueiti,  daugiau kaip kilometras. Stovi ji ant nedidelio pylimo nuo kurio puikiai matosi upės vingiai ir gretimi namai. Tik pradėjus eiti akmenuota stepe, girdžiu kaip iš vieno namuko išvažiuoja motociklas ir kratosi mano kryptimi. Jo vairuotojas atvažiavo, pažiūrėjo į mane, pabandė pakalbinti, bet nieko iš to neišėjo nei vienos iš trijų kalbų, kurias moku, jis nesuprato.

Užlipau į kalniuką - mane pamatę, aplink jurtą prieš tai bėgioją vaikai greitai į ją sulindo. Jurtos durys uždarytos. Beldžiuosi. Atidaro duris neišpasakyto grožio moteris. Aukšta ir laiba kaip tie pakrančių karklai, juodais  ilgais plaukais, siaurų mėlynų akių, švelnių veido bruožų su šypsena veide. Nesupranta ką aš kalbu, bet vis tiek kviečia vidun. Aplink ją apsiviję vaikai žiuri į mane. Netrukus matau kaip iš toli atjoja jos vyras. Pasilabinam, padarau šeimos nuotrauką. Vyras man sako,“ duok man ta nuotrauką“, bet aš, kad ir kaip norėčiau, to padaryti negaliu. Ši graži šeima pavaišina mane vėl gi mongolišku džiovintu sūriu ir kažkokia tai uogiene..Tiesa sakant nelabai supratau kokia tai uogienė buvo - rūgšti ir nelabai skani bet negi svetingiems savininkams tą parodysi. Tik iš pažiūros gali atrodyti, kad stepėje gyvenantys mingolai labai jau neturtingi ir gyvena primityviai. Kai pasidairai - šalia jurtos stovi saulės baterija, kuri vienintelė ir aprūpina juos energija. Turi šeimyna ir visureigį, apklotą nuo saulės brezentu. Jurtos vidus tvarkingas, keletas lovų sustatytų ratu. Vidurį kambario stovi „buržuika“, palei sienas pridžiauta mėsos.

Susitikimas su upės šeimininkais

Tenka atsisveikinti ir leidžiuosi į kelią. Upė labai išplatėjusi, pučia stiprus priešpriešinis vėjas. Bet aš visai iš lėto neskubėdamas irkluoju. Atsiranda ir nedidelė srovė, manau, nešanti apie 3km/h greičiu. Praplaukiu plačias pievas kuriose ganosi didelės bandos galvijų ir matau raitelį jojantį link upės. Prijojus jam arčiau pastebiu, kad tai mergina. Na, viskas kaip iš filmo apie laukinius vakarus,  aplinkui smėlėtos stepės-prerijos, stūkso vienui vienas pamirštas senas medis ir mergina su skrybėlė puikiai įvaldžiusi arklį ristele joja paskui galvijų bandą.

Užsižiūrėjęs nė pepjaučius, kaip  kažką įkabinu blizgę, kurią velku paskui valtį. Va tai bus spoksoti į mergas - teks grįžti atkabinti. Tačiau po sekundės keprlėša pajuda - mano laivelis, tiesiogine ta žodžio prasme pradeda plaukti prieš srovę. Laikau kotą viena ranka, o kita stengiuosi irkluoti į krantą. Išlipus ant tvirto pagrindo bus lengviau kautis su nežinomu monstru. Bet žuvis stipri - mano nusiirtą atstumą greit nuplukdo atgalios prieš srovę. Atleidžiu dar daugiau ritės stabdį ir šiaip ne taip prisiiriu prie kranto. Išlipu ir… aname  valas atsileidžia. Kiekvienas turbūt žinote šį apmaudų jausmą, todėl jo aprašyti gal ir nesistengsiu. Bet tiesa pasakius labai ir nenusiminiau. Pasisveikinti su pimruoju tikru taimeniu irgi buvo smagu, o kelionė dar nesibaigia - bus dar laiko pakovoti su žuvimi.

 

Tik įsėdus į laivelį ir paplaukus į upės vidury, dar vienas taimenis kažką griebė nuo vandens paviršiaus ir taip arti manes, kad vos neiškritau iš laivo. Galite įsivazduoti - priešais mano akis iškilo  apie 1,5m ilgio žuvies siluetas. Dar keli metrai ir ji būtų kaip kokia žuvis-skraiduolė  įskridus į mano Ringį! Toje pačioje atkarpoje sulaukiu dar vieno kibimo. Kaip kompensacija už patirtą pralaimėjimą netrukus mano rankoje spurda taimeniukas. Žuvis ne iš didžiųjų, bet visgi karališkos padermės

Su „batonu“ ir drauge - į miestelį

 Gerokai po pietų priplaukiu upę kertančius elektros laidus ir sustoju, nes vėjas toks stiprus, kad tiesiog neapsimoka ir eikvoti jėgų.  Saulė kaitina kaip įmanydama, prakaitas bėga upeliais. Ryšio, kaip bebūtų keista, čia  nėra, nors tolumoje ir matyti stovinčios jurtos. Po pusantros valandos vėjas lyg aprimo, nors upė dar bangavo ir atrodė, kad pasikeitė srovės kryptis ir ji pradėjo tekėti atgal į kalnus...

Upė jau pakeitusi savo įvaizdį, bet potencialių vietų su giliomis duobėmis ir ramumomis, kur gali glaustis upės šeiminkai dar vieną kita yra. Nutariau dar šiandien priplaukti žemėlapyje Teshig kelią ir prie jo nakvoti. Per vakarą pažiūrėsiu kaip dažnai mašinos ten važiuoja, o rytoj bandysiu tranzuoti iki artimiausio miesto - gal pavyks?.

Kelią greit pasiekiu, prisišvartavau prie kranto, prie gražios terasos. Prie kalvų lyg ir matyti po kelis namukus, bet žmonių ir gyvulių nėra. Kadangi saulė dar dangumi ridinėjasi ir nusprendžiu nueiti iki pačio kelio. Priekyje matau važiuojančią mašiną, galvoju,  pabandysiu pakelti ranką - o gal? Iškart sustoja rusiškas autobusiukas kuriuos mongolai gana taikliai „Batonais“ vadina. Pilnas smalsių mongolų turistų. Einu prie vairuotojo nešinas pinigais ir žemėlapiu ir sakau jam “(Xatgal)“ ir rodau pinigus. Jis greitai viską suprato, vartodamas rusiškų, bei mongoliškų žodžių kratinį man, kie suprantu  atsako maždaug taip - „greit imk daiktus ir šok vidun“. Po to privažiavo su autobusiuku prie pat upės kranto, išlipę  keleiviai mongolai neprašyti padėjo man viską susikrauti... Pasikrovę mano mantą važiuojam kaip vėliau išsiaiskinau į Erdenbulganą. Mašinoje buvo mergina, kuri šiek tiek mokėjo anglų, o aš turėjau šalia savęs dienoraštį ir pieštuką, todėl mes nesunkiai susikalbėjom ir apie 2val. nakties jau buvome ErdenBulgane, viešbutyje. Kaip tyčia vienviečio kambario neturėjo, o buvo likęs tik dvivietis liuksas, tad nieko nepadarysi - buvau priverstas imti jį. Sekmadienis. Miestas dar miega. 8:00 val. kartu su naujaje drauge, kuri pasirodo yra korejiečių kalbos vertėja einam į autobusų stotį ir perkam bilietus į Ulan Batorą - Mongolijos sostinę. Ant stoties pastato matosi  nuo senų laikų užsilikęs Lenino galvos atvaizdas. Panašu, kad niekam jis netrukdo ir dėl o niekas nesuka galvos.

Add new comment