Solo "Mongolia 2015" II dalis.

Vakare atvykstam į kaimą. Šalia jo teka upė Eg Gol. Kaimo ramybę drumsčia kaip pas mus sakoma, „pyrdų“ variklių birbimas. Visi mongolai raiti ant plieninių žirgų zuja tai šen, tai ten. Techninis progresas pasiekė ir jų stepes.

Bet ne tai dabar mana svarbu, o tai ar geriamas vanduo esantis šalia kaimo ar ne? Nes gerti norisi kaip savaitę dykumoje klaidžiojusiam kupranugariui.

Svetingi mongolai

Klausti neprireikia - atvažiuoja mongolas ir nešinas pora kanistrų ryžtingai eina semtis vandens. Jam, žinoma,  smalsu - kas aš toks esu ir iš kur atvykau bei ką čia veikiu. Aš pasakau jam kodinius žodžius “taimen”, “lenok”, “charijus”( rusiškai - Taimenis, lenokas, kiršlys) ir jis užsiveda ne po mūsišku kalbėti. Tampo rankas į šonus ir varto akis, rodydamas pagautų žuvų dydžius, bei vardina mongoliškus žuvų pavadinimus. Kiekvienas žvejys tokią kalba supranta - manau, klajoklių ainis, nori truputėlį nori pasigirt, kokių žuvų čia pagavęs. Jis manęs vis kažko klausia, bet aš  bejėgis prieš mongolų kalbą - tik šypsausi. Iš jo kalsumų suprantu tik dažnai mini - “taimen’ ir “taimen”.  Aš jam sakau, kad juos pagaunu ir paleidžiu. Kas ten žino, gal šis vietinis koks neetatinis gamtos apsaugos pareigūnas - gali mane patikrinti ar turiu licenziją jų žūklei ar ne, o tai paskui dar turėsiu problemų.

Mongolas pamatęs, kad sunkiai jį suprantu, tuoj išlekia bet, praėjus geram pusvalandžiui vėl atvažiuoja, atidaro savo džipo duris ir moja ranka. Kartoninėje dėžėje matau kokių  5kg užšaldytą taimenį. Jis man ir sako „Kupy“ (rus.pirk), o aš jam rankom moju ir sakau, atvažiavau čia tik praplaukti upe.

Apsistoju prie pat upės kranto, kaimo pašonėje. Pasistatau palapinę, pasigaminu valgyti ir ruošiu laivą rytojui, kad iš ankstyvo ryto galėčiau iškarto plaukti. Vienas kaimo gyventojas pamatęs, kad aš pučiu su burna savo pūstinuke, greitai šoko ant savo “pyrdos” ir nurūko į namus. Atvežė pompą ir rodo -  taip  bus lengviau. Iš patirties žinau, kad pompa pūsti blogiau, bet iš mandagumo ir įdėtų pastangų pučiu laivą su ja ir dėkoju. Visgi gerų žmonių čia esama.

Kitame upės krante matyti ne įprastos stepės, bet miškai ir kalnai. Aplinkui sklalyja šunys, baubia buliai - visas oras pritvinkęs kaimo garsų. Ieškau malkų, bet tai ne taip paprasta - tenka dalį jų traukti - iš upės. Kiek padžiūvusios, jos spragsi visai neblogai.Pajutę iš mano katiliuko sklindantį gardų lietuviškos šernienos ir grikių kvapą, aplinkui greit buriasi kaimelio šunes.Veju juos lauk. To negana, į mano pusę artėja karvių ir bulių kaimenė, mažiausia koks 30 “galvų”. Moju jiemes irklu ir šaukiu, bet jiems nė motais. Rupšnoja žolę ir žiūrėdami į mane, artinasi. Labiausia bijojau dėl meškų - o čia matai - karvės ir kit kanopinia bando mane iškrapštyti iš stovyklavietės

Vanduo upėje pakritęs dėl senokai buvusio lietaus, užtat  pakankamai skaidrus. Viena mintis neduoda  ramybės - ar užteks vandens plaukimui. Bet tai bus aišku tik ryt iš ryto. Kuprinę įsinešu į palapinės vidų, laivą irgi laikau arti. Maža kas, kad ir kalba, jog geri žmonės mongolai, bet ką gali žinoti. Taigoje gali palikti savo daiktus ir per daug nesirūpinti, kad juos kas paims, nebent meška užuos maistą ir suės, bet čia truputį kitaip. Būtų ne kas jei viduryje stepių dingtų tavo dokumentai, pinigai ir kit daiktai.

Matau, kaip srovėje žaidžia smulkmė,  padarau kelis metimus spiningu, bet tyku ir ramu - anei brakšt. Na ir gerai, pažvejosim kitą dieną. Saulė jau pamažu slepiasi už vešlių kalnų, atslenka vėsa, o po ilgos kelionės nuo UlanBatoro jau norisi ir prigulti. Lendu į pūkinį miegmaišį ir pasineriu į Mongolijos sapnų karalystę.

Ryte prireikia poros valandų,  kol papusryčiauju ir viską susitvarkau, todel 10:30 pajudu nuo kaimo. Vandens yra iki kelių ir minimaliai užtenka plaukimui. Pasileidžiu pasroviui, o kiriuoju upės krantu einančiu keliu iki pat didesnio upės vingio mane lydi dviesa ant vienos “pyrdos’ susėdę vaikai. Moja ranka, kažko klausia.

Krantai apaugę krūmais, upė teka tai miškinga vietove, vietomis tai vėl pievomis. Upė labai vingiuota ir siaura, bet kuo tolyn, tuo pamažu platėja ir palukti darosi vis lengviau. Srovė nedidelė, bet pakankama, kad galėtum neirkluoti. Matosi nemažai duobių ir  pagilėjimų. Vandens paviršiuje matyti vienas kitas žuvies bulktelėjimas , kuris nuteikia optimistiškai. Randu ir ištryptų kranto vietų - vietiniai greičiausiai irgi mėgsta pažvejoti. Paplaukus tolyn ir žmonių pėdsakų prie upės  jau nematyti.

Po gerų  trijų valandų  plaukimo priplaukiu pievą, kurioje  tolumoje, ant kalnelio matosi kelias ir kažkokie keisti statiniai. Pats tas laikas laikas atsipūsti, tad užlipu ant kalvos. Regėti apleistos ganyklos ir nameliai akį rėžiančio raudonumo stogais. Gal ne šiaip tokius daro, o kad iš toil, nuo upės matytųsi ideali vieta nakvynei, bet dar tik popietė - norisi pasistūmėti upe  truputį toliau.

 Besileidžiant upe priešais mano nosį praskrieja blizgė ir matau kaip kažkas sušmėžuoja krūmuose. Netrukus  iš jų išeina su šypsena veide jaunas mongolas. Aš iriuosi prie kranto, bet upės srovė man neleidžia prisišvartuoti prie kranto. Laimei, vietinis meškekeriotojas griebia už ištiesto irklo ir pritraukia mane prie kranto. O tada kažką murma sava kalba, aš atsakau sava, bet naudos iš to nedaug - vienas kito nė kiek nesuprantame. Tačiau raktinis žodis “Taimen” viską išsprendžia. Rodo pirštais į mano sukrę ir purto galvą. Tada rodo savo teleskopinę meškerę ir ant jos užkabintą nemažą blizgę.

Na, na - dar pažiūrėsim , kaip ir ant ko jie geriau kimba.

Atsisveikinęs plaukiu  toliau - už keliu šimtų metrų matau ant upės kranto kelis motociklus ir žolėse tupintį kitą vietinį.Šis kūrena laužą ir panašu, ruošiasi pietauti. Paklaustas ar moka rusiškai atsako „Plocha“, todėl daugiau papildomu klausimų neužduodu ir plaukiu toliau.

Žvejybinis sezonas - tik rugpjūtį.

Prieš mano akis atsiveria aukštas kalnas, o šalia jo matyti nuostabioje vietoje įsikūrusi  žvejų bazė. Kirba mintis gal čia gal likti nakvoti, bus proga ryte  į kalną užkopti, apsižiūrėti, su žvejais pabendrauti, sužinoti ką pagauna? Užlipu į viršų ir matau stovykloje žmonių.  Kaip vėliau paaiškėja tai sodybos savininkai ir smagiausia kalbantys rusiškai. Žvejams, pasirodo, dar per  anksti. Žvejybinis sezonas, kaip jau minėjau, čia pradeda rugpjūčio mėnesį - 10 dienų kaina šioje bazėje prasideda nuo 3000 eurų.

Įsikuriu nakčiai  kaimynystėje ant kalvos. Palei visą Eg upę iki santakos su Uur upe driekiasi žvyrkelis. Taigi upė yra tikrai žvejojama ir vietinių ir užsieniečių, bet panašu - visiems vietos ir žuvies pakanka. Visi čia žvejoja  PP principu, užsieniečiai - pagavai paleisk, vietiniai - pagavai paimk ir puikiausia sutaria.

To, ką sužinojau reziume būtų maždaug tokia: upėje yra daug potencialių vietų taimeniams, srovė čia pati ta- 3-4km/h, užvartų nėra, plaukimas nesudėtingas, vanduo vietomis susidrumstęs, bet didžiojoje dalyje skaidrus. Nuplaukus nuo Eg-Uur kaimo vandens padaugėja ir plaukimas darosi lengvesnis.

Lenokų apgultis

Prabundu 7 val. ryto nuo svirplių muzikavimo. Pusryčiam tradiciniai grikiai ir kava, sėdu į savo ištikimąjį Ringį ir leidžiuosi upeliu. Niekur neskubėdamas, pamažu. Leidžiu, kad mane srovė neštų, o per tą laiką susimontuoju spiningą. Švįsteliu blizgutę kartą, kitą - ir iškart seka kibimas.  Apie 2 kg sverianti margašonė žuvis - lenokas, kiek palanksčiusį standų jau plaka uodega laivelyje. Ir taip tęsiasi toliau - keli metimai - žuvis, keli metimai - žuvis. Praktiškai kur tik pamatai ratilą - ten ir pagauni. Tačiau kimba vien lenokai- jų pagaunu gal dešimt, upės valdovas taimenis kol kas  nesirodo. Ką gi, reikia jo ieškoti.

Saulė kaitina mano skruostus, o priešpriešinis vėjas nubaido baisia įkyrinčias muses ir šiek tiek atgaivina.

Po pietų priplaukiu Eg-Uur santaką. Upė jau ganėtinai plati, srovė visai sulėtėja ir pradingsta. Gilu, praktiškai stovintis vanduo, gilios duobės. Taip ir įsivaizduoji, kokio dydžio žuvys čia turėtų slėptis. Gerai, kad nėra tokio stipraus vėjo, nes plaukimas tada taptų darbu reikalaujančių nemažai jėgų.

Darbuojuosiu irklu ir iš toil  matau srovėje stovintį taimenį. Kokio gero metro iglio , srovėje tingiai mosikuoja uodega, bet kol išsitraukiu spiningą, netikėtai atsiranda srovė ir mane nuneša iš tos vietos. Toliau dar praplaukiu dar kelis namukus. Prie kranto stovinti pririšta valtis duoda suprasti, kad čia kažkas nuolat gyvena . Po kiek laiko priplaukiu ir dar vieną žvejų bazę.. Tuščia. Matyt, tikrai dar anksti. Patys namukai labai tvarkingi, stovi prie pat upės, ant nedidelio šlaito. Tikra žvejo svajonė, tik kad labai brangu.

Išgirdęs upės šniokštimą nudžiungu, kad galėsiu pailsėti - srovė už mane “pairkluos’, bet džiūgauti tenka neilgai - vos keli šimtai metrų ir vėl stovintis vanduo.

Pamenu, dar  autobuse man vienas mongolas, esą dirbantis prie Eg upės ir ten statantis hidroelektrinę sake, kad čia kalnų upė ir joje pavojinga plaukti laiveliu, upėje gausu slenksčių ir stipri srovė. Norėčiau aš, kad jis būtų tikrai žinojęs ką kalba ir tai būtų buvusi tiesa, bet deja...

Nors upė ir išplatėjusi, bet vietomis vandens lygis toks, kad turiu lipti iš laivo ir traukti jį paskui save. O kitur taip gilu jog nesimato net dugno, nors vanduo skaidrut skaidrutėlis, lyg ašara. Vakare priplaukiu kažkokį plyną lauką. Kiek aukščiau ant kalvos stovi keletas namelių, bet jie tušti ir vienas šalia kranto. Be to, dar nebaigti statyti, nėra nei stogų, bei durų. Čia ir sustoju nakvynei.

Nakvynė su vilkais

Pačioje upėje nerimsta ir šokinėja žuvys. Palei krantą esančioje baloje gyvena lenokas, nemažas toks, kuris mane pamatęs pasislepia po nukritusiais nuo medžio lapais, plūdūriuojančiais ant vandens paviršiaus. Gyvenk žuvėke - negaudysiu aš tavęs. Negi “savą”, vos ne po vienu stogu gyvenantį  skriausi - kai šalia gyvas padaras, kad ir žuvis, vis jaukiau nakvoti.

Pavalgau ir jaučiu kaip pamažu grįžta per dieną išeikvotos jėgos. Guliu sau ant kilimėlio ir žvelgiu į kalnus. Toks tykus ir šiltas vakaras jog niekur nesinori keltis ir eiti. Sutemus, kažkur iš už kalnų pasigirsta vilkų kaukimas. Pirma pradeda vienas vilkas, tada jam atitaria kiti. Į palapinę jie tikriausiai nelys, ir prie laužo tikrai neis, bet sutikus akis į akį jų būrį reikėtų pasisaugoti.

Vėliau, kažkur šalia ir stirninas „suloja“. Taip iki sutemstant praguliu prie trobelės, ant kilimėlio ir tik atvėsus lendu į palapinę. O jos ventiliacijos angose priskridę muselių, kurios stuksena į palapinės stoga ir primena lietų. Taip pasiduodamas gamtos simfoniniam orkestrui užmiegu.

Add new comment