Solo "Mongolia 2015" I dalis.

SOLO „MONGOLIJA 2015“

 

Mongolija nuo seno garsėja savo nuostabaus grožio gamta, žmonių nuoširdumu, bei, žinoma, upių plėšrūnais – taimeniais, kurių populiacijos padėtis visame pasaulyje yra blogėjanti.

 

Kalbos, kalbos, kalbos...

 

Dažnai tenka girdėti žvejų kalbas apie šiuos galingus upių plėšrūnus bei patį Mongolijos kraštą kaip taimenių meką. Apie tenai rengiamas žūkles laukiniuose regionuose, kurios yra daugelio žvejų svajonė. Pastaraisiais metais besidomėdamas pačia Mongolija girdėjau nemažai nuomonių. Kas iš savo patirties, kas iš kitų lūpų perpasakoja nuotykius joje. „Mongolijoje didžiausi taimeniai, jų ten gausybė“, tai vienintelė vieta, kurioje dar likę šių retų žuvų, arba „Mongolijoje nėra žuvies, likę tik maži taimeniai ir tų pagauti retenybė“, „Mongolijoje viskas labai brangu, nėra kelių, sunku nusigauti iki upės“ ir pan. Štai tokios ir panašios kalbos plinta tarp meškeriotojų ir labai klaidina. Man – kaip ir daugeliui žvejų mėgėjų – Mongolija imponuoja, todėl šiemet ir nutariau ją aplankyti, teisingiau – „atlikti žvalgybą“, įsitikinti, kaip yra iš tikrųjų. Geriau vieną kartą pačiam pamatyti, nei dešimtis kartų išgirsti. Tada aš galėsiu papasakoti savo istoriją, na, o jūs galėsite ja tikėti arba – kaip ir aš – patys ten nuvykę įsitikinti.

Svarbiausias dalykas, dar labiau uždegantis kelionei ir kartu kiek bauginantis, buvo tai, kad neiškapsčiau jokių ataskaitų apie upes, kuriose ruošiausi atlikti „žvalgybą“. Tik internete pavyko rasti siūlomų įvairiausių kelionių už 3–4 tūkstančius eurų. Iš kur paimti studentui arba paprastam darbininkui tokius pinigus?

Todėl dar vienas šios kelionės tikslas – nuvažiuoti kiek galima pigiau.

 

Pasiruošimas

 

Mongolija – išgirdus šį pavadinimą žvejams prieš akis nušvinta rojaus kampelis Žemėje, kur galima pagauti didžiausią savo gyvenimo žuvį... Taip mūsų mėgstami kiršliai, kurie čia užauga iki pusės metro, lenokai, stepės, kuriomis kaip vaikai galime bėgioti basi, kalvos, į kurias norisi užsiropšti kuo aukščiau, upės... Tas noras atrasti, pažinti yra toks stiprus, kad negaila nei laiko, nei turimų pinigų. Pasakysiu tiesiai šviesiai: šiems metams buvau numatęs kelionę, kaip įprasta, motušės Rusijos platybėse. Tam laiko labai daug neskyriau, bet porą mėnesių – vis paskaitant, pasidomint, panagrinėjant žemėlapius po valandą kasdien tarp paskaitų ir darbų – surasti reikėjo.

Keliauti ruošiausi vienas, tad reikėjo gerai apgalvoti daiktų sąrašą ir kuprinės svorį. Jau dviese keliaujant kuprinė sveria nemažai, o čia vienas. Taip pat turėjau surinkti informaciją apie Mongolijos fauną, o mane labiausiai domino meškos. Domino ne ta prasme, kad norėčiau jas sutikti, greičiau atvirkščiai. Nežinau, kaip čia išėjo, bet kol buvau namuose ir tuo domėjausi, nieko naudingo neradau. Tik traukinį Maskva–Ulan Udė atkapsčiau ir straipsnį apie meškų populiaciją. Tai manęs labai nenudžiugino, nes mano kelionės maršrutas eis ties riba tarp Rytų Sajanų kalnų, o ten meškų yra ir gana nemažai. Taip pat labai daug vilkų, kurie mane gąsdino mažiausiai, bet apie tai kiek vėliau.

Taigi birželio 23-iąją, iškart po egzamino, skubu nusipirkti likusių daiktų. Pasakysit – kaip nerimta: paskutinę dieną kuprinė jau turi būti sukrauta ir pastatyta prie durų. Ji ir buvo sukrauta, bet trūko vieno svarbaus komponento – spirito.

Galų gale viskas sukrauta, net diržai pririšti. Dedu kuprinę ant svarstyklių – 51 kg. Nieko sau, o kur dar „rankinis“ bagažas – 10 kg, maistas į traukinį 5 dienom. Niekada nebuvau tiek daug prisidėjęs daiktų, ir, atrodo, visko reikia. Bet, kaip supratau, svoris kiekvienoje kelionėje vis didėja. Turėtų būti atvirkščiai. Klausimas tik vienas: ką daryti? Ogi nieko, nes jau nėra kada atlikti reviziją ir perkrauti kuprinę. Jau geriau daugiau vežtis, negu paskui kažko pritrūkti ir kalbėtis su žuvimis.

 

Nuotykiai prasideda

 

Traukinys Kaunas–Vilnius, Vilnius–Maskva. Tempiu savo kuprinę grindimis, nes su tokiu negabaritu tiesiog nepraeičiau siauru vagono koridoriumi. Girdžiu – iš gretimos kupė kažkas rusiškai stebisi: „Ir kur jis išsiruošė su tokia kuprine – gal į Maidaną?“ Visi tvarkingi, švarūs, kvepiantys lukštena kiaušinius, kas jau prie kipiatoko eilę užsiėmęs. Tik pradėjus traukiniui važiuoti, atgimsta mieli širdžiai prisiminimai. 16 valandų trinksint bėgiais pralėkė kaip akies mirksnis.

09:35 atvykstu į Maskvą. Čia kaip didelis skruzdėlynas: visi kažkur bėga, lekia, kažkas bando kažką parduoti, tuojau pulkas taksistų prisistato, nors, pasak vietinių, su taksi nuvažiuoti iki stoties kainuoja tą patį, kaip iš Maskvos nuskristi į Jakutską. Vienu žodžiu, niekas nesikeičia. Visi veržiasi į Maskvą. Darbo čia užteks visiems. Maskva tavęs bėdoje nepaliks! Viskas būtų kaip ir neblogai, bet tas svoris – tikra rakštis. Iš Beloruskyj stoties turiu nusigauti iki Kazanskyj. Tiksliai nepamenu, kur įėjimas, todėl paklausiu maskviečio, ir tas man ranka nurodo kryptį. Na, ir taip trys rusai. Kiekvienas skirtinga kryptimi moja, tik vienas Leninas nemeluoja, teisingą kelią į Kremlių rodo. Taip pavaikščiojęs ir visai „nusikalęs“ susirandu daiktų saugyklą. Ji „nuskausmina“ taip pat nepigiai. Prie mano kuprinės pririšta nemažai daiktų, ir kiekvienas daiktas skaičiuojamas kaip viena kuprinė, todėl sumoku daugiau nei 1000 rublių, o vienos kuprinės saugojimas parai kainuoja 130. Irklų, meškerių, trikojo nesukišiu į kuprinę.

Traukinys Maskva–Ulan Udė išvyksta 13:10, dar turiu laiko kiek apsižvalgyti ir įsigyti rusišką SIM kortelę. Mano vagonas, kaip tyčia, pats paskutinis, todėl tenka paėjėti su 61 kg ant kupros net kelis šimtus metrų. Jau palydovė klausia, ar aš susimokėjęs už savo mantą, bet apsimetu, kad prastai kalbu rusiškai...

Ir visgi kelias pakankamai tolimas. Įdomu, kokie bendrakeleiviai papuls? Nesunku susipažinti. Pirmas Ženia, trisdešimtmetis elektrikas, gyvenantis Sankt Peterburge. Alga 40 000 rublių. Nevedęs. Gyvena 6 m2 kambarėly. Važiuoja namo pas mamą, kurios trejus metus nematęs. Bendravom normaliai, kol jis pareiškė matęs per televiziją, jog Aliaska nori jungtis prie Rusijos imperijos, ir jis tuo tiki. Tada ir aš pagalvojau: o Lietuva kažin dar tokio noro nepareiškė?Nutariau daugiau nebekalbėti, bet beveik 4 dienos traukiny leido šį žmogų pažinti labiau. Ir tiesą pasakius – geras, malonus žmogus, tik kad propagandos „išplautom smegenėlėm“. Tačiau manęs priešu nelaikė ir pasiūlė apsistoti pas jo tėvus, iki kol turėsiu vykti į Mongoliją. Turėjom kupė dar ir draugę Tanią, kuri kartu su manim lips toje pačioje stotyje. Daug skaito. Važiuoja dirbti į Baikalo kurortą Gorechinką virėja vasaros sezonui. Visi važiuoja dirbti į Maskvą, o ji – iš ten. Visi trys papuolėm į vieną plackartą ir bendrą kupė.Vakare Omske prilipa beveik pusė vagono mongolų. Plackartas „gyvas“. Įvairių tautų žmonės šnekučiuojasi, kas iš po skverno atsargiai vyno „patraukia“, mat prieš dvejus metus Rusijoje uždrausta vartoti alkoholį ir rūkyti traukiniuose. Bet visa kita nuostabu: niekas neužgaus, neužkabins, o greičiau pakvies prie stalo.

Peizažas, vietiniai patogumai ir mongolų kalbos pamokos

 

06.28 ryte keliamės kartu su Ženia apžiūrėti Baikalo. Jis pradeda matytis nuo Sliudiankos, ir jo kontūrai pro vagono langą šmėsčioja apie 3 valandas. Tai pirmas kartas, kada pravažiuoju šį ežerą iš paties ryto. Ežere dar štilis, plūduriuoja keletas žvejų laivelių – kaip kokie kirai, nutūpę ant vandens paviršiaus. Kai kuriems žvejyba yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Žvejai tinklais gaudo omulius, kai tie plaukia neršti, kyla Selengos upe į viršų. Todėl ir Mongolijoje šių žuvų galima nemažai prigaudyti. Aplinkui Baikalą – žalios kalvos, kurių pašonėje įsikūrę vietos gyventojai. Nedideli namukai ryškių spalvų stogais matosi iš toli. Regėdamas tokius vaizdus paskęsti svajonėse. Per keletą dienų tie žmonės tampa tau kažkiek artimi. Tu juos pradedi po truputį pažinti ir, kai reikia išlipti, atrodo, lyg su senu pažįstamu atsisveikini. O kiek įvairiausių istorijų gali išgirsti, kokiom tik nori temom. Jeigu aš jas užrašinėčiau... Todėl man ir patinka keliauti traukiniais – čia gali daug išgirsti, sužinoti, patirti.

Į Ulan Udę, Buriatijos sostinę, atvykstam truputį priešpiet. Laiko skirtumas su Maskva +5 valandos. Taksistas iki motelio „Barguzin“ nuo stoties nuveža už 150 rublių. Apsistoju kambaryje už 900 rublių. Kambariukas nedidelis – gerų 3 m2, jame yra prausyklė, lova, vienas stalas ir viena kėdė. Trumpai tariant, prie stalo antro žmogaus nepasodinsi ir lietuviškais lašiniais bei degtine nepavaišinsi, bet visa kita praktiška ir svarbiausia – pigu. Sekmadienis. Miesto centre pilna žmonių, groja vietinės reikšmės muzikantai, dailininkas piešia portretus, o prie kavinių atviromis durimis stovi padavėjos ir modamos reklaminiais lankstinukais kviečia į vidų. Miestui tarybinės dvasios priduoda muzikantas, grojantis armonika prieštvanines dainas apie karą ir meilę... Pakilus ant kalno matyti Caro vartai, o kiek toliau – ir didžiausia (bent jau šitaip rašoma) Rusijoje tautos vado Lenino galva. Taip pat aplankau gamtos, miesto istorijos muziejų. Deja, geologijos muziejus šiandien nedirba. Na, nieko, grįždamas aplankysiu. Vakare susitinkam su Tania, pavakarieniaujam, dar kartą apsukam ratą aplink miestelio centrą ir atsisveikinam. Kitą rytą su savo negabaritu stoviu autobusų stoty. Renkasi turistai nedidelėmis grupelėmis, mongolai, važiuojantys namo, stoviniuoja keletas buriatų. Su užsieniečiais persimetu pora žodelių. Į Mongoliją keliauja du australai ir keturi Prancūzijos piliečiai. Jie dalyvaus įvairiuose šios šalies turuose, kuriuos organizuoja privačios kompanijos. Man visa tai per brangu, todėl turus teks organizuotis pačiam. Autobusas 7:30, bet stotyje per garsiakalbį praneša, kad jis vėluos, todėl pajudam tik po 8 valandos. Nusipirkti bilietą iš Buriatijos sostinės Ulan Udės į Mongolijos sostinę Ulan Batorą reikia keliom dienom anksčiau. Bilieto kaina – 1500 rublių. Tik išvažiavus iš miesto prasideda stepės, kalvos, vienur kitur matyti jų viršūnėse augančios eglės. Palei kelią stovi namai, apjuosti kreivomis tvoromis. Net šiurpuliukai bėga per kūną išvydus tokius gamtos stebuklus, kurie taip toli nuo tavo gimtųjų namų, ir čia tik pradžia. Kelias veda per pačias kalvas, šone – miškinga vietovė, eglės, smėliukas ir siauras keliukas man labai primena mūsų Nidą. Kitas mūsų sustojimas – pasienio ruože prie Kechtos miestelio. Iki jo 3 valandos kelio, arba 210 km. Ten stovi pasieniečių postas, kur patikrinami mūsų pasai. Vizos tiek rusams, tiek lietuviams 2014–2015 metais nereikalingos, jokių papildomų kvietimų iš šalies vidaus nereikia. Trumpai tariant, pasidarai dvikartinę vizą ir keliauji. Rusų pasienio postas. Autobusu patogu keliauti jau vien todėl, kad nereikia laukti eilėse pasienyje. Visi keleiviai lipa iš autobuso, ima savo bagažą ir eina į patikros punktą. Aš irgi tempiu savo kuprinę ir rėplioju kaip vėžlys su kiautu. Nepatogumas tas, kad vienas kuprinės neužsidedu – visad reikia prašyti pagalbos, kad kas nors kitas man ją uždėtų. Priešingu atveju turiu sėstis ant žemės ir taip užsidėti. Vaizdas nekoks. Patikra praeita, ir vėl visi su savo mantom grįžtam į autobusą. Prie Mongolijos sienos – vėl ta pati ceremonija. Noriu pabrėžti vieną dalyką, kad mongolų pasienyje niekas nemoka nei rusų, nei anglų kalbos. Todėl jeigu turėsit kokių klausimų, išsiaiškinkit prieš kelionę. Jeigu sako, kad moka – tai dažniausiai meluoja, tuo jau įsitikinau keliaudamas po Mongoliją. Jie žino žodį da (rus. „taip“) – praktiškai ir viskas. Aš jų norėjau paklausti, kiek laiko galiu būti be vizos Mongolijoje. Taip atsakymo ir nesulaukiau. Vos kirtę Mongolijos sieną, stojame pietauti kavinėje. Prie jos išsirikiavusios moterys, keičiančios rublius į tugrikus. Jei čia važiuosite – nekeiskite didelių sumų. Jei tugrikų neturite visai, išsikeiskite savo poreikiams ir pietums. Likusius pinigus patarčiau keistis banke. Keitimo kursas 2015 metais 1 rublis / 35 tugrikai. Pietums bifšteksas, buljonas su jautiena ir 0,5 l arbatos bokalas. Po teisybei, nepamenu, kiek sumokėjau, bet tikrai nedaug. Kelias į Ulan Batorą ganėtinai geras, aplinkui tos pačios kalvos, kraštovaizdis labai nepakitęs. Prie lango, šalia manęs, sėdi mongolas ir visą kelią miega. Aš su Google vertimo programėle išsiverčiu į mongolų kalbą tokį sakinį: „Jeigu tu visą kelią miegi, ir tau jokio skirtumo, tai gal gali leisti mane prie lango, noriu pasigrožėti jūsų gamta“. Nežinau, ką išvertė Google, bet kai parodžiau tekstą savo bendrakeleiviui, tas daugiau į mano pusę nebežiūrėjo.

Šventos ožkos ir vietinė vairavimo kultūra

 

Pakelėse pilna ožkų, karvių, bulių, arklių. Tiesiog šimtai. Jie laisvai vaikščioja keliais, ir vairuotojas kartais signalizuoja norėdamas nuo kelio nuginti gyvulius. Niekas nerodo pykčio, ramiai laukia, kol gyvuliai pasitrauks. Šalikelėj pilna šiukšlių. Nors vaizdai labai gražūs, reikalą kiek gadina ta netvarka. Atidžiau pažvelgus, tolumoje matyti baltuojančios kaip kiaulpienės pūkai jurtos.

Ulan Batoras su 1 mln. gyventojų stovi stepėje. Pakilus stipriam vėjui atsiranda tarsi rūkas, į orą pakyla dulkės. Kelis žodžius verta pasakyti apie mongolų vairavimo kultūrą. „Regitra“ nė vienam neduotų pažymėjimo ištyrusi, kaip važinėja mongolų vairuotojai, o mūsų policininkams tiek darbo būtų keliuose, kad populiariausia specialybe taptų ne medicina, bet viešoji teisė. O jeigu atjungtum čia garso signalą, tai tikriausiai sugriūtų šios šalies sostinė. Jeigu matote gatvėje esančią pėsčiųjų perėją, tai dar nereiškia, kad jus ten praleis. Beje, sostinėje tiek daug mašinų, kad norint sumažinti jų spūstis, sugalvota nereali išeitis. Nustatytomis dienomis mašinoms su tam tikra numerio kombinacija apskritai draudžiama važinėti. Pavyzdžiui, jei tavo numeris baigiasi skaičiumi 1 ir 3 – tau negalima važiuoti pirmadieniais, jei 2 arba 4 – antradieniais ir t. t. Tačiau susidarė įspūdis, kad nelabai kas į tai kreipia dėmesį.

   

Gilyn į Mongoliją

 

Atvykus į stotį, kaip jau įprasta, pasitinka taksistai, todėl garantuoju – vieniši ir niekam nereikalingi svetimam krašte nepasijusit. Be to (o stebukle!), kai kurie iš jų moka rusiškai. Nuo stoties iki svečių namų už atvežimą sumoku 10 000 tugrikų. Tai šiek tiek didesnė kaina nei rinkos, būtų užtekę ir perpus mažiau, bet tą išsiaiškinu pavėluotai. Kainą reikia sutarti iš anksto, kad paskui nebūtų nesusipratimų. Svečių namai – nuo 25 dolerių už privatų kambarį ir 6–7 doleriai už bendrą kambarį. Kitą dieną susipažįstu su mongolu, kuris kalba angliškai. Tai lyg mana iš dangaus. Su juo nueinu į keletą parduotuvių. Pagrindinis mano dienos pirkinys – G-mobile telefonas. Tai paprastas, su mygtukais mobilusis, tokius mes naudojome prieš gerus penkerius metus. Operatorius irgi G-mobile. Šito operatoriaus SIM kortelė netiks jokiam kitam mobiliajam pasaulyje, todėl būtina išgyti ir G-mobile telefoną. Aparato kaina ~40 euru. Neatsimenu, kiek kainuoja skambutis šalies viduje, bet skambinti, tarkim, į Europą kainuoja 0,25 dolerio centus. Ryšys praktiškai yra visoje Mongolijoje, kur netoliese kaimas ar kokios jurtos. Todėl ruošiantis rimtesnei ekspedicijai palydovinio telefono galima neimti. Toliau mano kelionė iš Ulan Batoro tesiasi gilyn į mongolijos stepes. Bilieto kaina 32 000 tugrikų. Kelionės trukmė – 12 valandų. Autobusas pagal grafiką turėtų išvažiuoti 18:00, bet, kiek kartų važiavau, niekada neišvyko laiku, todėl nemėgstantiems vėluoti labai jaudintis nereikėtų. Taigi išvažiuojam po geros valandos. Autobusas pilnas. Tarp mongolų įsimaišę dar keli užsieniečiai, kurie trauks link Baikalo brolio Chubsugulo ežero – konkretaus plano neturi. Po geros valandos, nuvažiavęs apie 100 km, autobusas stoja prie pakelės kavinės. Einame vakarieniauti. Nors meniu ir parašytas kirilica, tačiau nesuprantu, kas tai galėtų būti per patiekalas. Perskaitau tik vieną pavadinimą. Turėtų būti guliašas, jį ir užsisakau. Dar įsipilu ir arbatos – karšto pieno, praskiesto vandeniu. Vairuotojas stoja gana dažnai, kas dvi valandas. Visi eina į tualetą. Einu ir aš, tik paskui supratau, kad nereikia niekur toli eiti. Užtenka nusisukti nuo autobuso, svarbu, kad būtų ne prieš vėją, ir gali švilpauti. Dienos metu berniukai į dešinę, mergaitės į kairę, o nakties metu visi bendrai. Jokių gėdų ar nepatogumų nėra. Tai normalus procesas, lygiai toks pats kaip stovint šalia merginos išsipūsti nosį pridengus nykščiu vieną šnervę.

Naktį mus lydi pilnatis. Jis taip apšviečia kalvas, jog, sakytum, dar tik turėtų sutemti. Ant kalvų ar šalia jų lyg iš dangaus nukritusios žvaigždės stūkso jurtos, nuo kurių lempų sklinda šviesa ir tolumoje atrodo kaip Paukščių Takas.

Likus 30 minučių iki Mureno autobusas stoja, ir apsimiegoję keleiviai lipa laukan prasivėdinti, o 9 valandą mes atvykstame į stotį, kur su blizgančiomis mašinomis laukia miesto taksi vairuotojai. Jie labai mėgsta plauti ir prižiūrėti savo mašinas. Murenas – tai aplink esančių nedidelių miestelių centras. Iš jo toliau vykstama į Mongolijos gilumą, tokius miestelius kaip Chatgalas, Chanchas ir kt. Autobusų stotyje mane labai nustebina, kai prie manęs prisistato mongolė moteris, kalbanti rusiškai ir angliškai. Sakė esanti turistų centro koordinatorė ir padėsianti man nukakti iki kaimo. Mikroautobusiukas turi išvažiuoti iš Mureno vakare, o kol kas reikia apsistoti svečių namuose. Bet vienas taksistas mane smarkiai atakavo ir siūlėsi pavėžėt. Aš su jo pasiūlymu sutikau, ir išvykom. Pradžioje dar sustojome valgykloje pusryčių, o tada – į kelią. Apie 20 km riedam asfaltuotu keliu ir vėliau nusukam kalvų link. Važiuodamas greitkeliu matai aplinkui kalvas, kurios kaip žalios sienos slepia vidinį klajoklių gyvenimą. Vos įlindus tarp kalvų, iškart atsivėrė plyni laukai su mongolų jurtomis, tarsi tai būtų paslėpti miestai tarp kalnų. Jų ten ne vienas. Jurtos viena nuo kitos nutolusios keleto ar keliasdešimties kilometrų atstumu. Keliai driekiasi per visas stepes. Štai taip atrodo po visą šalį pabirusios tautos vaizdas. Gyventojų kaip pas mus Lietuvoje, bet jie gyvena taip retai apsistoję, kad užpildo visą kraštą. Kelias pravažiuojamas su lengvąja mašina, vietomis gali riedėti palyginus greitai – 60 km/h, o kitur jau ir 20 km/h neviršiji. Po pietų pasiekiam jurtą, gauname atsigerti, šiek tiek užkąsti. Namuko šeimininkė kviečia į vidų, vaišina mongolišku sūriu ir arbata. Beveik ant kiekvieno namo prikabinta antena, kuri neleidžia jiems atitrūkti nuo išorinio pasaulio. Kieme, garde, vaikštinėja ožiai. Matosi, kad vairuotojas nelabai atsimena kelio į kaimą, nes esant progai klausia, ar teisinga kryptimi važiuojame. Suprantu jį: tokiose platybėse ne vienas kelias yra. Pakeliui kertam upelį ir sustojame jo viduryje. Aš iš pradžių pamaniau, kad užklimpome, bet kažkaip nesitiki – labai negilu. Vairuotojas aunasi batus, nusimauna kojines ir lipa į upelį. Pasiima skudurėlį ir pradeda plauti mašiną. Kiek tolėliau matyti, kaitinasi ir maudosi vaikai. Iš viso turime įveikti 120 km, juos nuvažiuojame per 6 valandas.

Comments

Nuostabiai įdomu! Laukiu tesinio!

Очень интересная поездка. И для литовца - очень непривычная, если оглядываться на климат и расстояние. Хотя путешественник - это свободный человек, а свобода не знает границ и климата. Удачи во всех дальнейших приключениях и путешествиях.:)

Add new comment