Jakutija - Ochotskas 2014. VII dalis.

09.01 Atsikeliu 5 val. ryto. Nueinu prie upės ir sėdžiu pradžioje kaip katinas, laukiu kol pradės kilti lašišos. Imu dvirankį ir žvejoju. Stengiuosi numesti kuo toliau prie uolos, kur yra pagilėjimas. Bet greitai įsitikinu, kad bereikalo. Pastebiu jas plaukiant visai šalia mūsų kranto. Plaukia būrys, jų gal apie 20. Kartais pasirodydamos iškiša kupras. Priekyje plaukia patinas, gale keletas patelių. O iš paskos plaukia palijos. Kol matau plaukiantį būrį žvejoju. Pagaunu patelę ir vieną patiną. Būrys praplaukia ir vėl štilius. Taip prasėdėjus kelias valandas pastebėjau, kad jos kylas kas 15 – 20min. nes prieš tai turi įveikti slenktį. Žadinu Darių, pusryčiaujam ir ruošiamės plaukti, bet vis užeinantis naujas būrys traukia kaip magnetas ir mes griebiame  meškeres ir vėl einame žvejoti. Ką pagaunam tą paleidžiam, tik vieną kitą lašišą su ikrais pasiėmam. Pajudam tik apie vidrudienį. Plaukdami pastebim smėlyje gulintį briedį su didelias ragais. Žiūri jis į mus, o mes į jį. Visai nebaikštus. Stojam mes ir laipinamės krante. Tada tingiai ir nerangiai jis atsikelia ir pradeda ristele bėgti į mišką. Vėliau sutinkam ir mešką. Darius plaukia priekyje ir nusisukęs žvejoja, o kitame krante eina meška ir jo nemato. Aš jam šaukiu “Meška”, “Meška”. Ji tik atsitojo ant dvieju kojų, ausis pastatė ir lyg niekur nieko eina toliau Dariaus link. Aš vėl jam šaukiu “Meška ir matyt ji tada mus pamatė ir pabėgo į mišką. Beplaukiant randame medžiotojo trobelę. Matosi, kad naujai suręsta, visur pilna spąstų sabalams. Ant medžių kabo bačkos su maistu. Upė skyla į keleta vagų ir mums pasiseka užplaukti į tą, pro kurią negalime išplaukti. Taigi tenka irkluoti prieš srovę. Toliau seka panaši situacija kai vėl pataikom į tokią vagą, kuri yra užversta. Nei pirmyn nei atgal. Ja nuplaukėme apie 2km. aplinkui smėlyje pilna meškos pėdų. Matosi, kad ne vienos jos čia būta. Sakau Dariau žiūrėkit išmatos šviežios ir ant tų žodžių iš krūmų išlenda didelė meška. Stojasi ant dviejų kojų ir žiūri į mus. O mes žiūrim į ją, nebėgam, lėtai išsitraukiu dujų balioną. Rėkaujam, irklais mosuojam ir žvėris lėtai pasitraukia. Turim dabar grižti į tą vagą iš kurios nuklydom. Per tris kartus susinešiojam daiktus ir juodai nusikalam. Smėlis labai klampus ir eiti nepadeda. Per 4 val. išsikapstom ir vėl leidžiamės upe. Mūsų kelyje užvartos jau tampa įprastu reiškiniu.

09.02 Ryto dangus debesuotas, bet nelyja. Upėje taškosi palijos ir kyla lašišos. Mes nueinam prie upės ir pasigaunam sau pusryčius. Išsikepam dvi palijas ir galime leistis toliau į kelią. Tačiau kur tau, lengva pasakyti kai upės dugne kaip flotilės išsirykiavę stovi palijos ir plaukia lašišos. Griebiam meškeres ir žvejojam. Viskas, užteks, nes taip ir liksim žiemoti čia. Beplaukiant, krante pastebime mešką. Lipam iš laivelių. Upė siaura ir negili. Norėdama meška lengvai ją perbristų. Mes visaip įmanydami bandome ją nubaidyti, tačiau jokio rezultato. Ji užsilipa ant užvartų ir stebi mus. To matyt negana ir ji eina link mūsų. Mes rezgam planą ką darysim jeigu jos nenubaidysim. Nusprendžiam iš lėto sėsti į savo laivelius ir pamažu leistis upe žemyn. Taip ir padarėm. Tik įsėdom ir meška įbrido į upę ir pradėjo plaukti į mūsų krantą. Išlipo ir pasileido bėgti į mišką. Adrenalino prisisotinę plaukiam toliau. Už keleto kilometrų vėl sutinkam taigos šeiminką. Šį kartą ji mus užuodus pradeda bėgti ir dingsta karklų tankmėje. Tolėliau ant neaukštos terasos pasirodo meška su meškiuku. Tai turbūt labiausiai sukėlė nerimą, nes meškos su meškiukais būna agresyvios. Mes kaip įmanydami bandome kuo ilgiau išsilaikyti srovėje, sulėtinti plaukimą, kad meška mus pamatytų  ar užuostų iš kiek galima toliau. Nes jeigu sutikus žvėrį akis į akį gali baigtis liūdnai, todėl visada svarbu apie save pranešti kaip galima ankščiau. Pamačiusi mus ji nuėjo į mišką, o štai mažasis liko mus stebėti. Paėjo už vieno krūmo ir iškišęs galva žiūri, už kito ir vėl tas pats. Niekur trauktis neketina. Tik mums jau arti priplaukus jis nubėga. Maži meškiukai daugiausia ir sukelia rūpesčių. Jie smalsūs ir dažnai užklysta į stovyklavietę, na ir žinoma paskui mama ateina aiškintis, kas ir kaip. Pietų metas. Sūdyta lašiša su svogūnais ir duona. Pasigardinimui šokoladas su arbata. Gaila paskutinis. Ir vėl neapsieita be nuotykių. Upė skyla į tris vagas, pasirenkam kairiausią. Atstumas tarp mūsų apie 50m. Plaukiu ir matau priekyje kažkokia plaukuotą  galvą. Tai meška kuri sėdi turkiškoj pozoj ir griaužia žuvį. Tyliai, nejudėdamas praplaukiu ją ir matau priekyje iš laivo išlipęs Darius. Priekyje užvarta! Srovė ant tiek stipri, kad grįžti atgal nebeįmanoma. Liekam įkalinti tarp srovės, užvartos ir meškos. Stovim dviese ir sprendžiam ką darysim. Lokys mūsų nemato ir neužuodžia. Keliam laivą ant nuvirtusio rąsto ir traukiam per jį. Traukimo garsas išgasdino taigos gyventoją ir jis pašokęs pradėjo bėgti. Užbėgo už užvartos ir nematyti kokia kryptimi nurūko. Ar į mūsų pusę ar į miško? Laimei lepečkojis pasirinko maumedžių draugiją. Galime šiek tiek atsikvėpti. Šiandien įveikėme visą Ketandą 250km. Beįplaukiant į Uraką pakeliui matome potvynio nuneštą suręstą trobelę. 09.03 Rytas ant Urako kranto gražus. Dangumi jau ridinėjasi saulė, žuvys žaidžia vandeny. Jos net nakty šokinėjo ir žaidė vandens paviršiuje. Taip ir prašosi, kad būtų sugaunamos. Upė jau daug platesnė nei buvome įpratę matyti Ketandoje. Taip pat labai graži ir erdvi. Joje žuvies tikrai nesumažėjo. Jų šonai šviečiant saulėja sublizga lyg kas būtų įmetęs blizgę. Taip visą dieną leidžiamės vis prasilenkdami su lašišomis ir palijomis. Pietums išlipame pažvejoti. Darius traukia spiningą, o aš dvirankį ir žvejojam keleta valandų. Žvejoti vienas malonumas. Kiekvieną metimą vis kažkas užkimba. Tai palija, tai kiršlys, tai žiūrėk sidabrašonė lašiša  griebia musę. Tiesa sakant, lašišą suvilioti ant musės man sekasi ganėtinai sunkiai. Labai jau nenoriai jos jas ima. Ko nepasakytum apie kiršlius, palijas. Jau gerokai po pietų, o mes dar niekur beveik nenuplaukia. Bet alkis mus sulaiko ir pasigaunam po dvi margašones. Išsikepam jas ant žarijų ir pasisotinam. Plaukiam kol sutems, taip abu sutariam. Vėliau pasigirsta motoro garsas. Nesu tuom tikras, galbut tai upės srovės, vėjo žaismas. Tačiau kuo toliau nuplaukiam tuo aiškiau girdisi, kad tai ištiesų motoro garsas. Ant kranto pasirodo žmonės. Dirba kažką kaip skruzdėlės. Mes pamažu,  tyliai artejam prie jų. Aš plaukiu priekyje, Darius šiek tiek už manęs. Laukiu kol jie mane pastebės. Aš jau prie pat jų ir jie manęs vis nepastebi. Dobri den, as jiems sakau ir jie nustėrę žiūri į mane. Pažiūri vienas į kita ir turbūt galvoja iš kur čia tas su raudonais irklais atrsirado, o ir dar vienas atmojuoja. Aš tas sekundes galvoju, tai brakonieriai, kurie suka ikra. Ikra vertinga, kainuoja daug pinigų. O dar kai jos ant kranto keli šimtai kg tai jau nejuokas. O ir baudos pas juos labai didelės jeigu pagautų gamtos inspekcija. Tai bene vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Ir jeigu jie pagalvos, kad aš galiu juos išskūsti ar kitaip pakenkti, gali baigtis blogai. Aš greitai prisiiriu prie kranto, duodu jiems ranką ir leidžiu suprasti, kad esu geranoriškai nusiteikęs. Fotoaparatas permestas per petį jiem optimizmo nesukelia, bet nepaisant to aš paprašau leisti padaryti keleta kadrų.Na, bet greitai mes susidraugaujam, jie mus pakviečia pas save į trobelę. Jos ten stovi dvi: gyvenamoji patalpa ir pirtis. Lauke pastatytas stalas, nukrautas įvairaus maisto. Pasirodo šiandien vienos merginos gimtadienis. Taigi papuolėm į patį balių. Sodina mus prie stalų, atneša sriubos kuri išvirta iš vakar nušauto šviežio kurtinio, su bulvėm ir lipioškėm ir indelį ikros. Akys jau valgo nors sriuba dar karšta. Po daugiau nei mėnesio toks maistas tampa aukso vertės. Įpila po 50g. Ant stalo salotos, šokoladas. Ir visa tai vidury taigos ant stalo. Šnekučiuojamės, pasirodo iš 70 lašišų išeina apie 25 kg. ikros. Lašišą jie išmeta. Palei trobelę iškabintos džiūsta užuolaidos ikrai sukti. Volodia pasakoja kaip teko susikauti su meška. Po tokio kontakto teko daryti Maskvoje plastinę operaciją. Vieni jų gyvena Oxotske, o kiti čia dirba sezoninį darbą. Vakare užkuriam pirtį, nusiprausiam ir miegoti. 09.04 6val. ryto jau girdimas sujudimas. Visi keliasi. Nieko nelaukiam ir mes. Renkasi visi prie stalo ir geria arbatą. Aptaria šios dienos darbus. Kas eis tinklus mest, kas statyti naujos trobelės, kas eis pėškom iki senosios. Papusryčiavę mes ilgai neužsibūnam. Trobelės savininkas įdeda mums kelis kilogramus ikros ir išlydi. Upės srovė gana greita ir nepastebi kaip greit nutolome nuo jų bazės. Po keletos valandų sutinkam Andrėjų ir jo draugą. Jie išplaukė anksi rytą ieškoti kur pastatyti tinklai. Taip kartu mes leidžiamės upe ir jie neranda nei tinklų, nei vietos kurioje turi išlipti. Mes su Darium stojame pietauti ir kviečiame juos, bet jie sako, kad plauks toliau, turi pirma rasta vietą kur juos turi pasitikt. Kitu atveju turės plaukti iki pat jūros. Pietums pasigaunam kelias palijas, atsidarom lauktuvėm įdėtos ikros ir pietaujam. Pietus ruošiamės štai taip. Darius per penkias minutes pagauna 3 palijas. Aš per tą laiką sukuriu laužą. Uždedu virti arbatą. Išdarinėjam žuvis per penkias minutes, o vėjas per tą laiką jau būna padėjęs laužui sudegti ir žarijos jau būna užvirę arbatą. Telieka iškepti žuvis ir per 20min. mes turime šviežius pietus. Po pietų mūsų laukia išbandymas. Tai trečios kategorijos slenkstis „Trūba“. Ringiui trečia kategorija kaip ir lubos jau, tačiau Meridianas tai turi įveikti be problemų. Viską pasitikrinam, dasipučiam laivus, ir leidžiamės, kito kelio nėra. Greita srovė ir bangos greitai pagauna laivą ir neša pirmyn. Priešpriešinės bangos stato laivą piestu ir bando apversti. Irkluoju kaip įmanydamas, kad išlaikyčiau laivelį tiesų. Atkarpa apie 100m. Neblogai sekasi jį valdyti, nors vienu metu jau maniau versiuos. Trūba įveikta ir galime toliau sau ramiai plaukti. Svarbiausia, kad šioje upėje nėra visai pliosų.

Mūsų šios dienos tikslas yra pasiekti Oxotsko jūrą. Kilometrai tirpsta kaip ta žuvis burnoje. Pučia vėjas nuo jūros ir gali užuosti jos kvapa, prisotintą jodo. Maumedžiai palinkę nuo vėjo į vakarų pusę. Plaukiant link jūros, stoja siena rūkas ir mes paskende rūke irkluojam iki tikslo. Matyti jau jūra ir ruonis kuris mus pasitinka ir skelbia plaukimo pabaigą. Mes atplaukėm iki Oxotsko jūros. Plaukimas baigtas. Šiandien nesunkiai įveikėm 60km. Tempiam laivus į krantą ir ieškome kaip nusigauti iki miestelio Vostricovo centro. Mus pametėje pakeliui važiuojantis visureigis. Jo vairuotojas Romka mus ir apgyvendino savo name. O kai jo mama sužinojo, kad mes iš Lietuvos sako: bučiau žinojus, bučiau išplovus namą. Vakarienaujam jau po stogu ir pavargę einame miegoti. Taigi, baigėsi musu su Darium ekspedicija po tolimuosius rytus, trukusi ilgiau nei mėnesi. Patys nukeliavom iš respublikos Sacha Yakutia į Khabarovsko kraštą, Ochotsko rajoną. Įveikem daugiau nei 800km. Daug pamatėm, sužinojom, bei išmokom. Patyrėm daugybe nuotykių. Esam dekingi kalnų, upių ir taigos Dievams, kurie rupinosi mumis, nepagailejo mums gero oro, maitino mus, šilde. Taip pat geriems žmonems kurie mus vaišino arbata, aladuškemis ir lipioškėmis.

Comments

pagarba!!!!!

pagarba!!!!!

Nu saunuoliai!! Pries kuri laika skaiciau pirmas dalis, po to vel prisimines uzsukau, ogi dar kiek aprasymu ir nuotrauku. Seile varvejo ir del nuotykiu, ir del zuvies, ir del vaizdu

Skaitydamas kiekviena dali jauciausi kaip gerame kine. Superinis aprasymas, nerealios foto ir video. Turiu planu kazkur panasiai keliauti, tik kurkas maziau. Butu labai vertinga info jei atsirastu papildoma keliones aprasymo dalis, kurioje galetumei surasyti inventoriu, kas pasiteisino/nepasiteisino ir t.t. Gal dar kokiu patarimu atsiras. Is anksto dekuj ir lauksim kitu kelioniu! Sekmes!

šaunuoliai!

Įspūdinga kelionė, geras aprašymas. Dėkui, kad dalinatės įspūdžiais. Visą aprašymą perskaičiau net neatsitrauęs. Įveiktas tikrai solidus maršrutas. Tai pat būtų smagu jei šiek tiek pakomentuotumėtete techninę kelionės dalį.

Smagus aprašymas, dar smagesnė kelionė :) Įdomu būtų tokiam reikale sudalyvauti, pradžiai kiek trumpesniame, bet sukaupus patirties ir tokiame.

Add new comment