Vasario revoliucija prie Lainio upės, Švedija 2015m. I dalis.

Grįžinėjant iš Mongolijos transibiro magistrale, per rusiją, dažnai susirašydavom su Darium. Rusijoje internetas daug kur pasiekiamas, problemų nėra, todėl ryšys užtikrintas ir galime bendrauti. Kadangi jis užkietėjęs žvejys, lygiai taip pat kaip ir aš besidomintis apie keliones, sibirą, manęs visada klausdavo kaip sekasi, kur randuosi šiuo metu, o aš vis stengdavausi jo kelioninį alkį numalšinti bent atsakydamas į jo užduotus klausimus, pasidalinti kelionės įspūdžiais. Taip bendravom visą mano kelionės laiką. Važiuojant namo, vėl pargrįžta tas noras atsidurti kažkur prie upės, žvejoti, leistis pasroviui. Trumpam jis buvo apramintas įspudžiais iš laukinės Mongolijos, bet nedaug dienų reikėjo, netgi visų dviejų, kad jis vėl sugrįžtų. Dėl laiko skirtumo, vakarais kalbėdavom kaip būtų smagu dar šiemet kur nors pakeliauti ir pažvejoti. Nei vienas, nei kitas nebuvom galutinai apsisprendę ką veiksim rugpjūčio mėnesį. Dariui kaip ir atostogos, o aš dar nebuvau tikras ar pakaks pinigų naujai kelionei planuoti. Na, bet dvejojau iki tol kol nesužinojau kiek preliminariai kainuoja kelionė į Švediją. Rašau žinutę kitam draugui Algirdui Valiuškevičiui, kokia situacija šiaurėje, kiek reikia pinigu t.t ir pan. Jis kaip šiaurinis elnias, per amžių iš kartos į kartą perimantis jos paslaptis (visą skandinaviją, Grenlandiją apkeliavęs) taip, taip Grenlandija! ilgai netruko. Kai pamačiau tuos skaičius ekrane, pagalvojau, kad įsivėlė klaida. 200 eurų. Poilsis Nidoje vienam savaitgaliui daugiau kainuoja. O čia už tuos pinigus dvi savaites laukinės tundros, uodų, kiršlių, upėtakių, bei lašišų. Negali būti aš jam sakau, bet jis man tvirtina, kad gal net ir perlenkė lazdą, mat šiek tiek pasispaudus gal ir į 150 eurų tilptume keturiese. 150 eurų, ar jūs tai galite isivaizduoti??? Man siulo keliauti dviems savaitėms už 150 eurų, į Švedijos šiaurę kur viskas įskaičiuota, visi uodai, žuvis ir nuostabi gamta. Kur lašišos pilvais brūžina dugną, skrodžia upės vandenis, kaip delfinai iškišdamos savo nugaras į vandens paviršių erzina žvejus. Norit tikėkit, norit ne, bet tai tiesa. Kad ir kaip atrodytų neįmanoma, bet taip yra. Ir taip per penkias mano kelionės dienas namo, tiek trunka kelionė nuo Ulan Ude iki Maskvos, mes nusprendėm keliauti į Švedijos šiaurę. Prie mūsų dar prisijungė ir puikus dūdorius, savo srities specialistas, kompozitorius, visuomenės veikėjas iš Vilniaus, Laščius arba kitaip dar vadinamas Andrius Žiūra. Paklaustas ar nenori pasiimtgi dūdos į tundrą, jis atrėžė, o ar tu vežiesi savo darbo įrankius į kelionę? Teisos nepaneigsi. Ir taip mūsų keturių žmonių kolektyvas Darius Trumbeckas, Algirdas Valiuškevičius, Andrius Žiūra ir aš Kęstutis Juška, rugpjūčio 4d., 2 val. nakties pajudam iš Vilniaus link Talino uosto iš kurio kelsimės į Helsinkį ir palei Botnijos įklanką kilsime į viršų. Prieš akis ~1700km, tai apie para važiavimo. 6val. ryto atvažiuojam į Ovre Soppero miestelį. Nedidelis, iš pirmo žvigsnio gana jaukus miestelis, apsuptas bekraštės tundros ir nedideliu kalvų. Sustojame prie degalinės, kurios pašonėje stovi maža, kaimiška parduotuvė. Joje parduodamos licenzijos lašišų žūklei, kurias turime įsigyti ir bent vieną žymeklį žuviai žymėti. 6 valandos ryto vietos laiku, todėl esame priversti laukti 3 valandas iki darbo pradžios. Nutariam į tą laiką pasnausti. Mašinoje vietos ne per daugiausia, todėl imu kilimėlį ir atsigulu šalia parduotuvės ant esančios verandos, nes nuo sėdejimo mašinoje kojos visai sustingo, o ir vietos bus daugiau, kiti gales labiau išsitiesti. Nors lauke ganėtinai vėsu, bet laukia zvimbia daugybė uodų. Negaliu ramiai miegot, susiranda parazitai nors ir menkiausią plyšelį ir gelia, todėl nusprendžiu tas kelias valandas pasivaikščioti po apylinkes, apsižvalgyti. Visi dar miega, keliai tušti, rūkas kyla palengva nuo žemės paviršiaus, kuris lyg pūkinis patalais apklojęs tundrą. Aplinkui miškatundrė ir matyti netoliese stovintis namelis. O, galvoju gal pavyks numigti ant kokio gulto išsitiesus. Bet kur tau, ne rusija ir ne sibiro platybės , kad toks malonumas būtų pasiekiamas turistui meškeriotojui. Namelis trikampio formos su spyna ir dar užremtas lazda. Na ka gi, teks ir toliau mindžikuoti minkšta sąmana ir zvirgždėtu keliu kol atsikels kolegos ir atsidarys parduotuvė. Kelias vedantis už kalnų asfaltuotas, aplink pabirę ant žemės kaip gyvsidabris raibuliuoja nedideli tundros ezeriukai. į veidą pučia stiprus šiaurės vėjas. Lygiai laiku, nei minute ankščiau nei vėliau atsiveria ir parduotuvės durys. Po paros važiavimo, o realiai tai po 36val. nemiego atrodom kaip vietiniai samiai. Pardavėja kalba puikiai angliškai, labai maloni ir paslaugi. Parduotuvė šiek tiek primena mūsiškas kaimiškas, kuriose pilna visokių dalykėlių. Įvairiausių niekučių, galima nusipirkti, nuo maisto produktų iki skalbiniams prisegti segtukų. Licenzijos kaina 20 euru savaitei ir 10 euru kainuoja žymeklis. Žymeklį būtina pirkti nors ir nesiruoši imti žuvies. Tokia ta švediška tvarka. Kaip bebūtų keista tai viską susumavus gaunasi “pigiau grybo”. Į parduotuvę užeina keli vietiniai samiai. Samiai tai švedijos vietiniai gyventojai kurie verčiasi elnininkyste, irgi įvalde kitataučių kalbą ir puikiai kalba angliškai, todėl suprantam vieni kitus ir galima verbalinis kontaktas. Verda diskusija apie lašišas, muses, bei pačią Lainio upę.

Vietiniai sako, kad šiuo metu pati ta lašišų žūklė ir , kad Lainio upė geras pasirinkimas. Ji mat labai žuvinga ir srauni. Jie pasisiūlo už jiems visai nedidelį mokestį mus pametėti iki upės. Nuo Ovre Soppero iki mūsų pradžios taško kur turėtume pradėti kelionę pėsčiomis apie 50km. žvirkeliu. Supratęs Valiuška, kad nešti sunkių kuprinių nereikės, nusprendžia apsipirkti iki valios vietiniame univermage:

- Man duokit prašau, bulvių, svogunų, acto, aliejaus…  Nešti gi nereikes. Su šypsena veide kalba Algirdas.

- Tikra tiesa. Pritariu. Kiek buožiškai, bet galime ir mes kartais pasilepinti.

Važiuojam paskui vietinius žvirkeliu apie 40km iki jų bazės kur gano elnius. Didžioji teritorijos dalis aptverta tvora, kad elniai nenuklystų ir nepabėgtu iš ganyklų. Elnių ganytojų bazėje stovi dideli rąstiniai pastatai. Vietiniai švedai jau užsikūria visureigių variklius ir laukia mūsų kada susiruošim. Pagrindinius daiktus sukrauname jiems ir pasiliekame po 10-15kg nešimui, nes vireigių bagažas irgi ribotas. Sumokam po 50 eurų nuo kiekvieno žmogaus ir sunkių kupriniu nešti nereikia. Tiesa, atstumas kurį jie pasisiūlė nuvežti yra ~12km., o mes eisim tą atstumą be kuprinių. 50 eurų atrodo daug, na bet jeigu visi taip nutarėm tai beliko jiems patikėti kuprines, apsirengti, kad neperšlaptume nuo lietaus ir pasileisti kalnuotos tundros, elnių pramintais takais. Vienas malonumas kai pečių neslegia manta. Kylame kalvomis tai aukštyn tai žemyn, vis nužvelgdami apylinkes. Gaila, kad oras neleidžia apžvelgti tolių. Priekyje stoja rūko siena. Jie per gerą valandą suvažinėja su keturačiais iki upės ir palieka mūsų sunkius nešulius sutartoje vietoje. Beje, pavaišina dūdorių ir Valiušką kramtomu tabaku. Tai vadinasi deer shit, mat labai jau panašus iš kvapo ir skonio. Tiesa pasakius jie gana naivoki, jeigu tikėjosi gauti tikro tabako. Aš žinoma juokauju. Dar kas labai palengvino mums žygį, tai, kad jie dar už 50 eurų nuvarė mūsų mašiną prie tilto, ten kur turėsime baigti maršrutą. Kitu atveju tektų grižti į vietą iš kurios pradėjome kelionę pėsčiomis,  apie 30km ir pasiimti mašiną. Kelias visai neblogas, na ne tiek gal kelias kiek pati paklotė. Sakau Dariui , kad nesunkiai butume iveikę ir su jo džipu šį atstumą, bet paėjėjėję kiek tolėliau būtume turėję sustoti. O mašinos vidury kalnų nepaliksi, nepadoru. Beeidami randame prie akmens paliktus kažkieno daiktus. Ir tolumoje matome žmonių figūras. Tai turistai, su dviračiais nusprendė pavažinėti po tundrą. Tiesa, tai daryti jiems sekesi sunkiai, nes kietą tundros paklotę keičia klampus smėlis ir dideli, slidūs akmenys. Kelias iki upės iš šonų aptvertas sietu, keistoka, sunkiai padeda “atsiplėšti” nuo civilizacijos. Keliu eiti nesunku, tik vienoje vietoje tenka žiureti po kojomis. Braunamės per karklus ir žiurime, kad neprisemtume net botu. Vandens vietomis gerokai virš kelių. Po 3 valandų ėjimo ir štai ji garsioji ir žuvingoji anot vietinių, Lainio upė. Tiesa pasakius, ten kur mes atėjome, kažkokių ypatingu grožiu neišsiskyrė. Bet reikėjo įvertinti ir mūsų nuovargį kelionėje. Negalime musėt įvertinti esamos situacijos tokioje būsenoje. Upėje srovės minimaliai, musės pravesti jau neišeitų. O kadangi ir dangus rūškanas darosi tai rengiamės greitai stovyklavietę, statomės palapinę ir bandome vakarieniauti. Malkų nekalnai ir kaip tyčia dar sugedo Valiuškos primusas. Nieko tokio, traukiu savajį ir vakarienė paruošta. Dariaus prie stalo nematyti, jam nerūpi grikių košė su šerniena ir karšta arbata, jo medžioklės inkstinktas matyt stipresnis už alkio jausmą.  Jau kaip ir laikas butu miegoti, bet išsiverčiančios į vandens paviršių viena po kitos lašišos to ramia sąžine daryti neleidžia. Kad ji mūsų negraužtų ir būtų rami einam trumpam su Darium pažvejoti. “Spyga taukuota” ir dabar jau tikrai galime eiti ilsėtis. Netolimais, kelių šimtų metrų atstumu, per žemaūgius karklus, verziasi tiršti, sunkūs laužo dūmai. Turesime šalimais ir kaimynus. Bus ryt ūpo, nueisime susipažinti, gal kokios naudingos informacijos pavyks išpešti apie šią šiaurės tundros upę. Keliam visi sutartine, kas už puodų, kas už meškerės, kas tvarkyt stovyklą. Sulaukiam ir ankstyvų svečių. Tėvas su sūnumi iš vakaro buvo apsistoję netoliese. Mum eiti niekur nereikėjo, jie patys smalsumo vedami pas mus užsuko. Jie čia dažni svečiai, pasidalina savo patirtimi, papasakoja kokios musės “dirba” upėje ir ant kokių bandyti neverta. Įspėja, kad šlakių imti negalima, bet sakė jeigu laiku spėsit nudirti odą niekas jo neatskirs. Žvejoja jie daugiausiai kiršlius, o keliauja su dviračiais. Atvyko čia visam savaitgaliui. Taip pajuokaudami pabendraujam ir pradedam ruoštis plaukimui. Iš stovyklavietės išplaukiam po pietų. Pirmąjį kilometrą plaukiam irkluodami, mat srovė atsisako mus plukdyti. Niekur neskubam, bandome susipažinti, susidraugauti su upe. Žvejojam iš laivelių. Ilgai netrukus girdimas jau švokštimas. Galima įsitaisyti ir “daryti nieko” gulint laivelyje, bei tingiai pažvejojant. Taip beplaukiant su Darium pastebim potencialų lašišinį ruožą ir nutariam išlipti ir pabandyti laime jame. Išlipam aukščiau rėvos ir žvejojam. Galvoje tik ir kirba mintis vis tikiesi sidabrašonės lašišos. Tokia gi vieta!  Visą valandą atmosikavią su dvirankiais kotais jokio rimtesnio kontakto neaptumerime. Kiršliai kaip paguodos prizas neleidžia visiškai nusiminiti. O mano mintyse jau lašišos “delfiniukus” daro ir kimba ant musių. Pasirodo net Švedijoje ne viskas taip paprasta. Reikia įdįti darbo ir pastangų. Taigi leidžiamės upe toliau. Algirdas su Andrium nuplaukia kažkur toli ir dingsta iš mūsų horizonto. Upė gylis labai įvairus, nuo sėklių iki gilumų. Vietomis turi būti atidus, kad srovė neužneštų ant kokio iš upės styrančio akmens. Toliau tęsiam raibapelekių kiršlių žvejybą iš laivelių, vis tikėdamėsi, kad sekantis bakstelėjimas bus dėl kurio ir sugalvojome nuvykti į šiaurę. Kiršliokai įvairaus dydžio nuo sprindinių iki visai nemažų. Tokį jau ir į pintinę ne griekas įsidėti ir ant laužo pasikepti. Geros skavarados dydžio. Pasivejam ir mūsų draugus kurie sustoję saloje irgi žvejoja. Rankose vienarankiai. Įdomu kodel dvirankiai dar supakuoti? Ar čia dar “ ne tos vietos”, kad taip laisva sąžine galėtum vienarankiu mosikuoti? Algirdas gaudo sausa musele kiršlius. Ir staiga susmėžavęs ratilas nusineša musę po vandeniu. Lengvas pakirtimas ir išlinksta Algirdo trečiukas. Kiršlys, bet jau neblogas, o kaip priešinasi, lyg ne raibapeleiskis būtų musę kandęs. Ir iš tiesųt, ne kas kitas, o margašonis upėtakis susiviliojo sausa musele. Pirmasis mūsų šioje kelionėje. Graži, juodai gelsvo atspalvio žuvis. Nelabai didelis, bet jau smagu. Paleidžiam atgal į upę gražuolį upėtakį ir ta proga išgeriam Džeko. Darius dar labai nedrąsiai geria vandenį iš upės. Bijo suviduriuot todėl vis išgėrąs puodeį, kitą vandens, prašo 50g. Jei taip ir toliau, pritrūksim tauriųjų gėrimų. Pietų metas. Nusprendžiam greituoju būdu šiek tiek užkąsti ir tęsti žvejybą. Tikrai, dabar ne tas galvoje, kad kurti laužą ir ieškoti malkų. Saloje tuo tarpu nedidelis sujudimas. Pauktštelis vis skrieja ratais, krenta ant žemės, begioja lyg sužeistas. Turbut busim prieję prie jo lizdo su jaunikliais. Ir tikrai, žolėje pastebiu paukštuką, nedidelis, žiuri į mane mažom savo akytėm ir nejuda. Pasitraukiam į šalį, užkandam ir žvejyba tęsiasi. Vakarėja. Laikas pagalvoti apie stovyklavietę. Pakeliui praplaukiam kelis nedidelius intakėlius, kuriuose kaip minejo vietiniai apstu upėtakių. Priešais mus kalva ant kurios iš tolo matyti įkurta stovyklavietė. Tai puiki vieta nakvynei su puikiu vaizdu į upę. Net nedvejodami stojam prie jos ir nešamės kuprines arčiau stovyklos. O kai pamatome vandenyje lašišų kupras, visi metam daiktus ir brendam į upę žvejoti. Palauks ta vakarienė. Iki sutemstant mes upėje. Jokios rimtesnės žuvies į krantą išprašyti nepavyksta. Tik ramumose kiršliai, kad “segs” jau musę, tai toks vaizdas, kad meskerę iš rankų išlupti galėtų. Na ką, vieta nuostabi, galime čia pasilikti ir kelias dienas pastovyklauti, bei patyrinėti vietinius intakus. Taip šnekučiuojamės iki 2val. nakties. Oras nuostabus, bet pagal mūsų turimą orų prognozę, žinom, kad rytoj turėtų lyti. Todėl viską apsirenkam, susitvarkom ir ruošiamės lietui. Išsitempaim tentą ir visus daiktus susidedam po juo. Neapseita ir be pelėnų, kurie gyvena apacioje kalvos ir žvėrių siaurais takeliais pas mus atbėga susirinkti maisto likučių. Besiruošiant gult, žemiau upėje, tolumoje matyti lengvai į viršų kylantis dūmelis, pastatytos dvi palapinės ir žalias tentas virš jų. Kažkas stovykloje vaikšto. Turistai. Vienas jų paėjėjęs kiek prieš srovę bando susižvejoti museline raudonos žuvies. Kiekvienas save gerbiantis lašišautojas turi žiūronus, ne tik lašišoms stebėti, bet ir potencialioms vietoms surast.

Comments

visada idomu skaityti apie jusu keliones. prasau pasidalinkite artimiausiu jusu kelioniu planus. dekoju.

Красота! Спасибо!

Add new comment